žvangus

žvangùs, -ì adj. (4) Š, K.Būg, RŽ, DŽ, FrnW, NdŽ, KŽ, žvañgus, -ì (4); Rtr 1. šaižus, metalinio atbalsio, žvangantis: Tavo vasaros aukštas dangus šauks mane ir vilios atgalios, atgalios, širdį skels tartum varpas žvangus B.Braz. Dar ten buvo tėvo kalvė, nuolatos žvangi J.Aist. Aš žinau: tu myli plieną, žvangią dainą ašmenų B.Sruog.

žvañgiai adv. NdŽ: Jonas Kęsgaila žvangiai užsivožė ant galvos šalmą be antveidžio rš. Sužvangės žvangiau neg varpas dalgė plieno kieto B.Sruog.

2. Grv, Dsn garsiai skambantis, skambus: Žvañgus balsas buvo kunigo Vaišučio Dglš. Jos žvangus sidabrinis balsas gal kitam širdį kaitina I.Šein. Jį sutiko žvangus šuns lojimas J.Marc. Išsikirsiu žaliąją liepelę, pasdarysiu žvañgiąją skripkelę (d.) Tvr. Pažinsiu [žirgelį] po žvengimeliui, bus žvengimelis žvangus (d.) Tvr. Ne tep gaila motulės širdelės, tik man gaila žvangių muzikėlių TD74. | Žvangios jai vaidenos dobilėlių lankos E.Miež.

žvañgiai adv.: Ne, aš nepykstu, aš teip šneku žvañgiai End. Žvañgiai ūtura Dglš.

3. geras, ristas: Arkliai ano žvangesnì Vvr. 4. Grdm spartus, vikrus, smagus.

žvañgiai adv.: Eikš, mergyte, žvangiai, mink kojelėm tankiai LTR(Al). In armoniko žvangiaũ šokt nei in dūdos Tvr. Čia vedvi žvañgiai užmautuviav End. ^ Eik žvañgiai, kalbėk trankiai, mislys, kad bagotas Grg.